Atsibudęs prie upės, paglostęs sužvarbusį meldą,
vėjas medžių lapus į bespalvę ganyklą išvarė:
atsisveikino gluosniai už kūdikius nepasimeldę-
sniego gūsis išlygins sulamdytą rudenio varį,
dovanos svaigų atilsį dėvintiems šarvą skylėtą
ir lancetiškus kūnus aptvėręs į gydančią spalvą
išskubės, ten kur neša pražydusį vandenį Leta...
Neišgirdome upės: netikros saulėgrąžos kalba
juodasėklę padangę lukštenant:  iškritusių snaigių
baltos sėklos panašios į tirpstančius žmones,
ši pūga niekada neprasideda - vakaras baigias
ir nuo lūpų lašelis vandens lyg nuo smėlio nutolęs....