Atsisėdus visai prie scenos, žiūrovės šaukė į vieną ausį, muzikantai spiegė į kitą, o sieloje sparčiai seko iš gatvės atsinešta tyla. Scena buvo per arti, kaip marškiniai, nors kiti specialiai čia sėdasi, norėdami būti aptaškyti muzikantų prakaitu. Muzikantai stovėjo stilingai atsilošę, o po nosimis jiems kabėjo saksofonai, tarsi švytintys auksiniai snargliai. Ir jie pūtė pro juos savo muziką. Muzika yra tiesiog oras. Keista, kad visi nešiojamės burnose tą patį orą, tik vienų iškvepiamas jis virsta muzika, o kitų – anglies dvideginiu.