Mirtis kaip akmenys, gyvenimas kaip pūkas
snaudalės  pievos pakrašty – ir kas iš to?
Palauk, kol liūdesys prišauks netrukus
mums džiaugsmą. Nesityčiok iš keistų
poeto užkalbėjimų – šviesa ir sparno mostas,
viltis, ištrykštanti iš nevilties. Užtai
pavirsta likimu, kas švyti nelauktai
iš pirštų, kur atsargiai veidą glosto –

Robertas Keturakis