juodi vėjai kabo kaip grandinės nuo žvaigždžių.
graibštvašiai graibsto juodas lako sienas.
dega miestų planai.
namai eina ant septynių rubinų ar sukasi ant deimantų lyg
sukučiai.
perkūnai rieda per tolimus dvarus ir karalienės krinta nuo savų
melžimo suoliukų.
iš žemės kaklų kyla nuomininkai bei subnuomininkai su savo
galvanizuotais vorais.
iš klijų ateina stiklo skeletėlis ir lyg chaosas aidi.
kas neša mūsų karstelį pro šalį po šalta ryto žvaigžde.


Hans Arp