Net pats nustebau:
Aš toks lengvas ir mažas,
Pakalnutės žiede sutilpau.
Bet nukrito ašaros lašas
Iš mano akių.
Ir, neišlaikęs naštos,
Žvangutis nulinko.
Ir su ašara savo sykiu
Nukritau ant žemės kietos.
Ir išmušė ašara
Ežerą –
Tokį gilų, kad jo dugne
Vargu ar berasi mane...
(Algimantas Baltakis, 1972)