tik ka parejau namo. nuo dailes akademijos vlilkausi per visa uzupi su obuoliu maisu, kuri idave Prancuzaite. is praviro lango sklido valerijonu tvaikas, ant zemes riebus rainius triauske spirgo fosilija.
prie kiosko "Paryziete" prie manes prisiartines vyrutis - toks su glamzyto treningo kelnemis, kurtkyte, laiduku ausyje ir iki puses nupjautais ranku pirstais. istiese ranka, kad susipazintume. jis dalius, as tiesiog vaiva. paskui taip kalbejo:"zinai, vaiva, as tik vieno noriu. uzlipti ant gedimino kalno ir paziureti i miesta, o tik paskui eiti namo, nes dabar tai namo nenoriu". as kazka maloniai, tik kad maigydama mobilu, atsakiau, kad jau turiu kitu planu, jis atsiprases nuejo kalbinti kitu moteru. visos jo salinosi, tai grizo pas mane, nes tas rysis niekur nedinges - juk rankas vienas kitam paspaudeme. "nu tu mane aprasyk, ar as blogai atrodau, ar ka?" nu tipo gerai atrodo, atsakiau, pastovejom, ponai is kiosko pirkosi sausainius.
bet ka as cia kalbu? zo, siandien dar trims valandom atsiverciau didziuli dados albuma, turbut 4000 psl, prancuziskai. Paul Delvaux, Victor Braumer, pakui dokumetnes nuotraukos is ju tusu, kur Bretonas, Ernstas studijoje su paciutemis -
gulhu muma
dakja lion lion
jag jub ui oi aju ksssa
au lip pod