O aš kišeninis zebras, vardu Jėzulis. Dailus dailus. Ranką kišenėje labai apkabinu ir skaičiuoju pulsą.
Jos pulsas visada greitas ir tikras. Kodėl? Chm... Ji vis kartoja kažką apie skubėjimą, apie lietų ( man nesaugu llietuje būti zebru ).
Jėzulis aš pieštas.
Kalkinis popierius, nesvarbu koks pagaliukas, jos kairė ranka, sako, stipresnė. Kai kirpo, rupūs miltai, truputi skaudėjo. Vistik penkiametė... bet pagal savo amžių labai gabi kanopų karpymui.
Bet kartą...
Nežinau ar gražu pasakoti...
Kartą Ji stipriai stvėrė ranka tokiam kaip ir Ji, tik be ilgų šviesių plaukų, Jam, už nosies. Aš įsikniaubęs į jos šilkinius kišenės pamušalus miegojau. O Ji... Ji stvėrė, aš kritau... Tada netekau pusės dryžių. Tada iš Jos akių krito lietus. Ji rinko mane nuo žemės. Sakė dabar į arklį esu panašus.
Ech... aš Jėzulis.
Niekada ir nesakė, kodėl mane pažadino.