...o visgi laukiu tos vienintelės lapkričio dienos metuose, kuomet kartu sėsim į nupiepusį golfą ir trauksim į Palevenėlės šventorių patikrinti kryžių. Kaip visad viršysiu greitį, kaip visad patyliukais gros išdidus artumas ir taupiai šypsosimės, veidrodėliuose vėjuotiems rudens kūnams šokant. Ir dar aš akimirką sustingsiu ties vienu gražiausių vaizdinių savo gyvenime,- mano žilas tėvas nusiima kepurę...ir tylim.