Nušliaužus karališkam vikšrui takais mėlynais,
ant mano sulytų ražienų – dar vakar dilgių,
mozaika iš lukšto skeveldrų ūmai nusileis:
paklydęs drugeli, išleisti tavęs negaliu-
per krintantį sniegą už lango baltais kamuoliais-
metalo drugeliui - žiedai plastmasinių gėlių.
Šilkiniais drabužiais vienuoliai, pamilę knygas,
nebūkit viduj- taip arti tuštumų pilnatis...
Iškelto straublelio vagiai nejuokais išsigąs.
Ant lovos šalia „Idioto“ pametęs dantis,
senelis numos per laukus. Vasarėjant sugrįš
plazdenanti Psichė ir tu glamonėsi stygas.