Rudens metamorfozės

Nušliaužus karališkam vikšrui takais mėlynais,
ant spalio sulytų ražienų – dar vakar dilgių,
mozaika iš lukšto skeveldrų ūmai nusileis:
atklydęs drugeli, įleisti tavęs negaliu-
tau- sniegas už lango baltais kamuoliais,
metalo drugeliui - žiedai plastmasinių gėlių.
Šilkiniais drabužiais vienuoliai dalija knygas:
užeikit vidun, vis artyn – tuštumų pilnatis...
Iškelto straublelio vagis nejuokais išsigąs.
Ant lovos šalia „Idioto“ pametęs dantis,
senelis numos per laukus... Vasarėjant sugrįš
plazdenanti Psichė, sutraukiusi smuikui stygas...