Ant pirštų alyvuogių ir moters skonis,
vanduo vaikštinėja baltais buto vamzdžiais-
sakytum mėnulis nebuvo sustojęs
ir gulinčiam puokštėse ėjosi sklandžiai:
po rūkana paslėpė tuštumą skardžiai,
kregždutė - į molį suskirdusias kojas.

Mus siejo atstumas.. Migla išsisklaidė
ir vėjas paniro į lapkričio sniegą:
nuo viešpaties skyrusios likusios raidės
daugiau neberūpi - Tau šviečia Omega!
iš gretimo kambario vaikas atbėga-
susipina mūsų ženklai paslaptingai į vieną.