vilkšunių mergaitė matoma daug rečiau už bėgiotoją, nes vilkšunių mergaitė ateina porą kartų į metus, rudenį, visada rudenį, rudeniui gilėjant, tada ji eina vėlyvą naktį gatve ir paskui ją ir jos vilkšunius byra lapai, daug lapų, vilkšunių mergaitė ir jos vilkšuniai greitai dingsta į krentančių lapų verpetus, o žmonės, kurie juos matė, lieka stovėti ir trinti akis, ir galu gale pagalvoja, kad tiek ir tematė - krentančius lapus.
vilkšunių mergaitė ateina, o paskui ją jos vilkšuniai niekada nesiduoda suskaičiuojami, ji ateina iš šiaurės pažiūrėti atmigravusių pietinių žvaigždynų (tiesia pirštus į orioną ir sako "žiūrėk!"), ji papasakoja, ką veikia požeminiai gyventojai ir gali perduoti jiems žinią, ji turiu požemio gyventojų pagarbą, dar palieka gydančių kerpių, o visą tą laiką prie mano namų slenksčio išsidriekia gauja begarsių nuožmių vilkšunių.
šviesoje pastebi, kad vilkšunių mergaitės oda kone permatoma, kaip ir pas žmones, tik kraujagyslės sodriai tamsiai žalios, tokios pačios - akys ir ant jų krentančios garbanos, aš nežinau, ar ji dar ka nors aplanko šiuose kraštuose, bet mažumėlę pabuvus išeina iš mano namų, vilkšuniai pašoka iš savo pasirinktų vietų ir dingsta į lapakrytį. lyg niekada nebūčiau mačius.

kachiba-chan