Mirties nugalėjimas

Iš žaibišku greičiu artėjančio toli
regėjau seną žmogų, krintantį ant žemės,
pabirusius jam iš burnos baltus paukščius-

eilėraščiu, apsileidimais, luošio mintimi
ilgai beldžiau į daugiabučio langus - degė
asfalto upė, plukdžius dobilus šiurkščius.

Bridau akis nuleidęs – raustančiam dugne
Charono plaštakom irklavo drungnos srovės,
skenduoliai  žarstė sutaupytas monetas, 

nuo kriokiančių mašinų nugara glotnia
mane uždengus valtis suptis nesiliovė,
palikdama tamsoj retėjančias gretas …

Kitam krante nėra nei žvėrio, nei žmogaus, 
virš kūno plakas atvertom durim narvelis,
lietaus lašais pavirtę duonos trupiniai.

Ten skriejančių už sparno niekaip nepagaus
išsekęs Sikstas ir, galbūt, užtektų valios
sugrįžt kaip grįžta vėjas iš ugnies…. Bijai ?