<Neatmenam mudu, kada šitaip
baisiai atvėso (nepastebėjom), bet
dabar tavo širšės jau baltos.
Jos visos pasidėjo geluonis
ir suka lizdus mano paširdžiuos.

Dabar aš
jau užauginau tau patį mažiausią
sniego gaisrą – smiliaus panagėj
išnešiojau, bet neatidaviau dar.
Prieš tai pasakyk, ar matei,
kad many nėra avilio–
yra tik du kūnai (maldas ridena
viens kitam pečių nuožulnumu).
Jie juokiasi pakaušiais
ir akių niekada neatmerkia. Ar matei?

Neatmenam mudu, kaip šitaip
baisiai atvėso (neapsidairėm).
Pradžioj aš tik buvau šalna prieš miegą,
buvau neprijaukinta moteris (sakydavai) –
iš svetimo delno negerdavau
ir nesirgau kasdienybe.

Buvau ne motina – plaukų nešukuodavau,
nedangstydavau skepetom,
ateidavau labai tykiai (ketvirčiu pėdų).
Aš buvau tiesi–

galva dangų grėbliuodavau,
artėdama
pasikaišydavau languotus pasijonius–
pro langus tįsdavo žvaigždžių ragai
atbulomis į tavo kaktą.
Aš klostėm ardavau per sutemas,
o miegas laimindavo mano liemenį–
apglėbti jį viena ranka galėjai.

Nešėja aš buvau – pečių duobutėse
atnešdavau per pusę skeltas
salsvo dvižiemio mišias,
garuojančias į veidą šerkšno adatom–
dalindavau į kairę ir į dešinę
be pakylėjimo

idant nespringtų tavo širšės,
nesispjaudytų ir nežagsėtų.

Neatmenam mudu, kaip, bet
dabar aš pati jau be geluonies–
abiem rankom
gali apkabint mano liemenį
(dvižiemio  mišios ką tik užtilo).

Dabar tavo širšės jau baltos
ir snaudžia mano paširdžiuos.
Dabar aš jau dangstau
skepetom plaukus
ir esu moteris avilys.>