O pamenu, kad tą naktį
pūtė stiprūs vėjai, įkaušę
nepažįstamieji:
- Kaip tavo kalba auskarai?
- Skularikja.
ir tai buvo dvidešimtas žodis,
kurį sugrūdai į gerklę, kaip
kad riebios poniutės
atrajoja dieną - glitų moliuską.
Juodos spartiečių figūrėlės
nušokę nuo vazos,
palindo po lova, jaučiau,
kaip vienas jų prabgėdamas
ietimi palietė ranką.