labas is Rodo.
i varsuva vakar atvykome su turginiais vyrais,vienas is ju - toks juodbruvas, su in ir jang zenklu ant bicepso - kaip veliau paaiskejo - likimo siustas. bludijome po lenku sostine, kol radome oro uosta. isgelbejo gerieji autobuso vairuotojai, nubraize spec. schemeles.
veliau i oro uosta izenge tas ing ir jang kovinis vyrukas, su slavisku akcentu kalbantis lietuviskai, tunisiecio sunus, skrendas aplankyti savo tevuko. mums pripirko saldainiu, kavos, is maiselio issitraukes brangiausia dzina maise su kokakola ir paskakojo apie savo snaiperio profesija: extra atvejais turintis pasuati zmones. pvz., karta netycia pasove ikaitu paima sesele, todel iki siol sapnauja kosmarus, nubrauke asara.
veliau oro uoste  uz viesa gerima mus supakavo budinti policija: skanavo pasus ir grasino baudomis. snaiperis mums, jau ikaususioms, pasiule "eiti i gamta, i krumus" ir pabaigti puota "negi knyga apie Miuncauzena skaitysi".
sulindome visi trys i krumus, prie spygliuosos tvoros, lojo sunys, netoliese kas nors uzklysdavo nusislapinti. snaiperiui papasakojome savo istorija, kad vaziuojame i niekur. stojo mirtina tyla ir , pasak jo, mus jau galima palaidoti "turesite ten prekiauti savo kunu, kokios jus durnes naivios". tada uzvire dikusija ir koki pusvalandi jam teko aiskinti, kad cia jo stereotipinis mastymas ir kad visa yra magnetas. kol mano bendrakeleive kotryna nuejau i krautuvele, snaiperis po ilgos pauzes issidrasines prasitare, kad "moters noretu". as jam pasiuliau sumustini. po to su mumis nebesikalbejo, tik patiese ranksluoscius 'visi gi savi" ir visi trys suvirtome po krumais. kol jis vartesi megindasmas uzmigti, su kotryna traukuliavomes is juoko ir fotografavome aplink stugsancias tvoras, jo oranzines striukes uzrasus, virs galovs skandancius lektuvus. ir taip kalakatojomes iki paryciu, kol atsisveikinusios graziai su tunisieciu nuslinkome i savo lektuva (pabaigoje snaiperis atlyzo, palinkejo geros kloties ir pats pazvenge, kad mes kazkokios "trenktos")
jau Rodo oro uoste vietiniai darbininkai tapo geriausiais draugais, puse luosu ir asocialiu graiku man reke, esa primenu tai ju dukra, tai siaip "greek girl". nezinojome kur eiti, slankiojome su tasemis po senamiesti. beveik iki graudmo geri zmones: vyrutis prieme musu bagaza pas save i namus, per ta laika apejome bizantiskus nuosalius kvartalus su cerkvemis. kelias dienas nakvosime pliazuose ir drevese, po to ieskosime darbo.
dabar labai nesiraso dienorastis, nulindome i neto kavinute, kotryna visa uzstinusi: kol egejuje ploviau lenkiskas srutas, ji suzinojo, kad mire artimas giminaitis. zodziu, tvyro keista nuotaika. esame miegojusios gal 1.3val, nuvarge po vakar juoko traukulio. dabar rami melancholija, tokia rami i lyriska, myliu siuos zmones, 1000000 deja vu: jauciuosi tai makedonijoje, tai ukrainoje, lyg 1000 metu cia gyveniciau einu ir nevalingai sypsausi, nors nu man gi nebudinga.
nesiraso dienorastis, salia vis rauda kotryna, ant kompiuterio, kaip ir kazkada austejai, prilipes tarakonas, pro langa mojuoja tevukas (toks vyrutis be priekiniu dantu, kuris seka mane nuo ryto). graudu, kaip gera cia.