Būsimą rožę ir užspaustą gyslą,
šio mirksnio vėjelį ir vakarykštį
ametistą -
užmiršti juos noriu!

Žmogus ir žuvis savoj aplinkoj, po
plevenančiais daiktais,
dumbliuose ar kėdėj laukiantys savo
nakties, -
užmiršti juos noriu!

Ašen.
Vien tiktai ašen!
Skaptuoju padėklą,
kur nenukris mano galva.
Vien tiktai ašen!


F.Garcia Lorca