Pasirodymas Marijai Magdalenai (Pagal (pagal Jn20,9-31)

Aušrojant niekas nežinojo, šis pirmadienis- antra pradžių pradžia:
Golgotos ašarikaulius aplipo karčios drumzlės perrūgusio vyno,
ant kryžiažiedžių patalų plaiksčiausi lyg nesuteptas baldakimas,
lūšies nepastebėta buriavau į olą, kur praeivių nevadino
kvapniųjų mirų, šalavijų aromatą skleidus drobė, ar žvaigžde  nebeatvirsiantis akmuo- mane:arčiau prislinkusią apakina tuštymė audeklo -skaisti lyg pachisandras, veržias po oda:
gražiausiasis tarp sielos apgamų, ant plyno gedinčiojo lauko
nesusiliejęs su nakties rūkais, padangę perkirtusia linija
ten svilarožė smilksta apsupta dulkėtų raukšlių: raudonplaukių
drugnų sekundžių karalienė, nelaboji valanda ištiko mus staiga
nepasipuošusius delčia- rodyklių auksui pervėrus nelyginę.
Sveika, penkiolikta stotele, paskutine, amžinoji- Tu klupai?
Už nugaros šnarena požeminis vėjas, tykiai ištartas "'Rabuni"-
paslaptingesnis nei meilenės keistas vardas žilstančioje pievoje-
pakalnėmis nešu jį užrakintiems: girgžtels durys, miegančius pabudins...
Mariją lydi nesulaikomas balandis, pelenų liauni stulpai.
Mes, pasiliekantys šaltajam rūsyje vieni- neliudijame, giedame!