Pasirodymas Marijai Magdalenai (Pagal (pagal Jn20,9-31)

Aušrojant niekas nežinojo, šis pirmadienis- antra pradžių pradžia:
Golgotos ašarikaulius aplipo karčios drumzlės perrūgusio vyno,
ant kryžiažiedžių patalų plaiksčiausi lyg nesuteptas baldakimas,
lūšies nepastebėta buriavau į olą, kur praeivių nevadino
kvapniųjų mirų, šalavijų aromatą skleidus drobė, ar žvaigžde  nebeatvirsiantis akmuo- mane:arčiau prislinkusią apakino tuštymėj audeklo skaistus lyg pachisandras žvilgsnis. Po oda
gražiausias apgamas buvai tada, ant plyno gedinčiojo lauko
nesusiliejęs su nakties rūkais... Padangę perkirtusia linija
čia svilarožė smilksta apsupta dulkėtų raukšlių:raudonplaukių
drugnų sekundžių karalienės nelaboji valanda ištiko mus staiga
nepasipuošusius, gležnus- rodyklių auksui pervėrus nelyginę.
Sveika, penkiolikta stotele, paskutine amžinoji- tu klupai?
Už nugaros šnarena požeminis vėjas, tykiai ištartas "'Rabuni"-
paslaptingiau negu meilenės vardas skamba žilstančioje pievoje-
pakalnėmis nešuosi, pasibelsiu: girgžtels durys, miegančius pabudins...
Mariją lydi nesulaikomas balandis, pelenų liauni stulpai.
Mes, pasiliekantys šaltajam rūsyje vieni- neliudijame, giedame!