Pasirodymas Marijai Magdalenai (Pagal (pagal Jn20,9-31)

Aušrojant niekas nežinojo, šis pirmadienis- antra pradžių pradžia:
Golgotos ašarikauliai aplipę buvo drumzlėm perrūgusio vyno,
ant kryžiažiedžių patalų plaiksčiausi lyg nesuteptas baldakimas,
lūšies nepastebėta buriavau į olą, kur praeivių nevadino
kvapniųjų mirų, šalavijų aromatą skleidus drobė, ar žvaigžde  nebeatvirsiantis akmuo- mane:arčiau prislinkusią apakino tuštymės atvaizdas -skaistus lyg pachisandras- veržias po oda:
į apgamą ant kaklo tu telpi dabar, ant plyno gedinčiojo lauko
nesusilieji su nakties rūkais: padangę perkirtusia linija
ten svilarožė smilksta apsupta dulkėtų raukšlių- raudonplaukių
drugnų sekundžių karalienės nelaboji valanda išliko mus staiga
nepasipuošusius, gležnus- rodyklių auksui pervėrus nelyginę.
Sveika, penkiolikta stotele, paskutine, amžinojip tu klupai?
Už nugaros šnarena požeminis vėjas, tykiai ištartas "'Rabuni"-
paslaptingiau negu meilenės vardas skamba žilstančioje pievoje-
pakalnėmis nešu jį, pasibelsiu: girgžtels durys, miegančius pabudins...
Mariją lydi nesulaikomas balandis, pelenų liauni stulpai.
Mes, pasiliekantys šaltajam rūsyje vieni- neliudijame, giedame!