Pasirodymas Marijai Magdalenai (Pagal (pagal Jn20,9-31)

Aušrojant niekas nežinojo, šis pirmadienis- antra pradžių pradžia:
Golgotos ašarikauliai aplipę buvo drumzlėm perrūgusio vyno,
ant kryžiažiedžių patalų plaiksčiausi lyg nesuteptas baldakimas,
lūšies nepastebėta buriavau į olą, kur praeivių nevadino
kvapniųjų mirų, šalavijų aromatą skleidus drobė, ar žvaigžde  nebeatvirsiantis akmuo- mane:arčiau prislinkusią apakino tuštymėj atvaizdas -skaistus lyg pachisandras- veržias po oda:
į apgamą ant kaklo tu telpi dabar, ant plyno gedinčiojo lauko
nesusilieji su nakties rūkais: padangę perkirtusia linija
ten svilarožė smilksta apsupta dulkėtų raukšlių- raudonplaukių
drugnų sekundžių karaliene, sese, tavo valanda išliks juoda
nepasipuošusiems delčia, rodyklių auksui pervėrus nelyginę.
Tamsu, penkiolikta stotelė- paskutinė amžina- kodėl klupai?   
Už nugaros šnarena požeminis vėjas, tykiai ištariu "'Rabuni"-
paslaptingiau negu meilenės keistą vardą žilstančioje pievoje-
sugrįžus jį nunešiu užrakintiems: girgžtels durys, miegančius pabudins...
Mariją lydi nesulaikomas balandis, pelenų liauni stulpai.
Mes, pasiliekantys šaltajam rūsyje vieni- neliudijame, giedame!