Kaip nemėgstu, kai kas nors dirbdamas darbą su žmonėm, bando kalbinti, tipo, palaikyti pokalbį, nes taip reikia, nes toks jų darbas.
"Kada vasara ateis, oras taip atšalo. Turbūt lis"
"Tikriausia, dangus apsiniaukęs" - bandai būti mandagus.
"Į darbą?"
"Ne, seminarą" - koks tavo reikalas, jau pradeda užknisti. Tada demonstratyviai nusisuku į langą ir pradedu žiūrėti į artėjantį lietų.
Kaip tyčia raudonas šviesoforas kiekvienoje sankryžoje. Bet žvilgteliu į laikrodį - spėsiu.
Ką jis turėjo galvoje, klausdamas, ar važiuoju į darbą? Asilas.
Miego noriu saubingai ir viliuosi, kad ir šitame seminare sėdės kokia nors moteris-liūtas arba Ilgasis antakis, o gal dar koks nors didesnis čiūdakas.
Užlekiu laiptais į trečią aukštą, net neskaitydama, kur. Tuščia. O. Kaip suprast? Šie modernieji laikai su savo mobiliaisiais telefonais viską gelbsti:) Pražūtume turbūt, jei jų neturėtume. (Čia biškį ne į temą, bet mūsų tėvai net paprastų laidinių telefonų neturėjo, ir išgyveno, ėjo į pasimatymus, susitikimus:)
A, pasirodo, dar spėju išgeti ir kavos.
Nieko beveik naujo neišgirstu, ir todėl miegas tik dar labiau ima. Apsidairau, gal pamatysiu kokių įdomesnių žmonių. Chmm, nėra. Visos moteriškės daugmaž padorios ir niekuo neišsiskiriančios. Neįdomu.
Per kitą pertraukėlę išgeriu jau du kavos puodelius.
Nepadeda - tas pats:)
Gaunu sms. Šūdas, vėl viską primena iš naujo. Bandau klausytis. Bet aš viską žinau!
Po to pietūs restorane.
Dar truputį nuobuodulio.
Ir namo.
Prieš einant namo, prisiglaudžiu po egle ir paskambinu.
Paskui nesakysiu, kas... ir lūžtu.

Rytoj noriu į darbą, bet nenoriu laiko po darbo:( Brrr...

Ai, dar šiandien sužinojau, kad turiu vieną žmogų, kuris pabūtų draugu:)

O dar tie Nerealieji:))) Su obuolių pyragais ir kriaušinių ledų dviem porcijom pirmą valandą nakties.
(bet čia jau ne šiandien, šiandien ir taip jau užteko visko)