negrįžau.

tik grįžau maždaug į 4-6 gyvenimo mėnesį (bent jau taip teigia užrašai ant tyrelių ir košyčių). Mano išsipūtę žandukai ir pagaliau vėl po 5-6m. pertraukos tiesi nosis bei kažkodėl padidėjusios akys mamai primena mane daržely. Jai labai patinka vėl mane popint ir šildyt tyreles. O po to plauti apseilėtus šaukštus ir tepti kremuku subjaurotas lūpas (jos, pagaliau, irgi įgavo kažkokią formą). Niekaip nesugalvoju, kaip gi tad už visą tai atsidėkoti motinos dienos proga, jei niekur negaliu išeit iš namų ir paieškot dovanos.
Nors visų tų bananų/varškės, abrikosų ir pan. tyrelių skonis dieviškas, tačiau net silpna pasidarė, kai pakvipo rūkytu varškės sūriu---
Net ir duonos, tikriausiai pirmąkart gyvenime, užsinorėjau.