Pakeliui į Balčiausią Niekur

Pargrįždamas tarytum debesynas į Balčiausią Niekur,
prisėdau dideliam kambaryje- aplink šeši balkonai-
turėklus įsikibę kupidonai skruostais paišinais,

sekmadienio turgelis amžinybei lyg kabliukas sliekui,
prekystaliais įsmigęs nešvariais, šlapių reklamų stovais,
išbaidė pasipainiojusią žuvį, blizgančiais žvynais.

Dalijosi dvyniai patylomis žaislus fone girliandų:
vienam - pasidabruotos kaladėlės, diržas, klouno lūpos,
antrajam – porcelianinė mergaitė, netarianti „J“:

Lėlės pavyduliuoji jaunesnėliui, sieloj plyšo randas-
surinko spindulingus likučius, įteikęs man priklupo-
vėlu, Iskarijotai, didingiausia – teisė nebučiuot.

Akvariume saulėtekis nuskendo, rytas - linksmas vergas,
suaižėjusios išnaros šnarėjo, miestas ruošė jauką -
oranžinė šviesa išsivadavus iš kerų kambaryje,

krapčiojo nuolankiesiems. Metalinis tinklas, rodos, vertas
praskridusios žuvies. Nepatikli, menka viltis- nejaugi,
apjungia atokiausius vandenynus plieskiančia gija?