Nepažįstamojo pasakojimas (Keliaudamas)

Keliaudamas kadais iš Juodo Niekur į Balčiausią Niekur,
prisėdau dideliam kambaryje su septyniais balkonais-
turėklų bronzą glaudė kupidonai skruostais paišinais,
sekmadienio turgelis gatvei lyg dygus kabliukas sliekui
į kūną smigo kojomis, prekystaliais, reklamų stovais-
ištrūkęs angelas paniro debesin, sublizginęs žvynais.
Nuo kilimo iš pachisandrų rinkdami žaislus dvynukai-
(vienam - šokdynė, sidabrinės kaladėlės, klouno lūpos,
kitam - raudonas plastilinas ir akvariumo vanduo),
susipešė dėl porcelianinės lėlės- siela įtrūko
tarp brolių sukryžiuotų rankų: vyresnėlis- Jėzus klūpo-
akių atplėšti negalėjau- Judai, Judai, nebučiuok...
Vėliau tyloj dulkėtų telefonų skambtelėjo varpas-
ėjau, šnarėjo šiukšlės tarsi išnaros dieninio jauko
nuo sienų luposi oranžinė šviesa vaikų kambaryje,
lašėjo į retų praeivių delnus ir tą naktį rodės vertas
suplyšęs senas tinklas skraidančios žuvies- nejaugi,
ji vėl palikus vandenyną prasineš seklia gija?