22

Termometras nė iš vietos nesijudina. Prieš valandą pervežė iš miško, pakeliui Marytei įdavėm du kibirus grybų, Marytei labai negerai su kojomis, Sonatos sūnus Trakų ežere nuskendo.
Kai man turėjo sueiti 22 m., išėjau į mišką: gydytojos Vilės Žieminės prirašytus antibiotikus atsisakiau gerti, nusprendžiau pati išsigydyti pneumoniją ir nuraminti leukocitus. Išėjau į mišką, nes grynas oras, samanos, gamta, pušys, kartais pasirodančios drėgnos gyvatės, apduję erkės. Įsispyriau į žvejybinius botus, pasiėmiau kibirą, nes aplinkui vien grybai. Laikrodis, kompasas ir bronchų tinktūros liko šėlti troboje.
Aš prastai orientuojuosi erdvėje. Vaikystėje, pamenu, labai bijodavau viena važiuoti pas siuvėją į Partizanų gatvę, nes niekad nerasdavau laiptinės, jos buto, sumaišydavau stotelės – visi tie daugiabučiu vaizdai per sekundė išsitrindavo iš atminties. Paskui mama bardavo, nes grįždavau iš siuvėjos po geros valandos, tuščiai prasitrynusi kažkur aplinkiniuose kiemuose.
Miške vieni grybų išsidėstymai keitė kitus, pereinu per vieną proskyną, atsirandu kitoje. Pamečiau laiko pojūtį, tik po tam tikro momento suvokiau, kad praradau absoliučią orientaciją ir net nenutuokiu, į kurią pusę namai. Baigėsi viena miško dalis, įmyniau į ją skiriančia pelkę. Paskui priėjau aptvertus avilius, pasidaviau į brūzgynus, kur tarp laukinių gervuogių radau vilkšunio kaukolę. Sparčiai ir ilgai ėjau į bet kurią pusę. Ėmė svaigti galva, jutau, kaip kyla temperatūra ir prakaituoja botai. Oranžinių musmirių giraitė: pamaniau, kad po poros valandų ims temti ir alkana šernė pasikvietusi savo sėbrus suės mano veidą, o tabaku prasmirdės senis lazda sudaužys šonkaulius, geniai nusidraskęs plaukus pasipuoš. Gal tik po 3 mėnesių kriminalinės policijos budintis įsmeigs į rastą, mano pašvinkusią mėsą žvakutę.
Iš nevilties ėmiau rėkauti, paskui sėdėjau ilgai be amo, paskui vėl rėkavau, kol išgirdau burzgianti motociklą. Pasirodo, visas kaimas buvo sukeltas ant kojų ir išėjęs manęs ieškoti. Toks Jonas, kur gyvena su luoša seserimi Genute (jos vyras prigėrė Nemuno kilpoje), pamojo kur eiti ir už gerų 2 km. manęs laukė močiutė.
Fone grojo Lietuvos radijas, laikrodis rodė septynias vakaro – išbuvau miške apie 6 valandas, neturėjau amo ir žiūrėjau į jubiliejinės žąsies pilvą, paskui siaubingai skaudėjo galvą, senelis gėrė kardiologinius lašiukus ir glostėsi pilvą.
To kambario langai be užuolaidų, pilnatis visą savo krūvi perkelia į tą kampą, kuriame mano ligos lova ir raudonmedžio komoda su Marijos abrozdėliu. Šalimais guli atvirutė su Šv. Teresės galvą, kurią sujudinus, ar pakietus žiūrėjimo kampą gali pamatyti iš dangaus laiminantį Kristų su mėlynais kaspinais.
Besiblaškydama šią naktį nuspyriau kojūgalyje įsitaisiusią purviną katę, atsiverčiau storą seną maldaknygę, kur 678 psl. buvo šaukiamasi kruvino avinėlio, kuris turėjo nupjauti Jėzaus vinių kančią, ar panašiai. Greitai užverčiau, įsijungiau Lietuvos radiją, kur kompozitoriaus Jurgučio vokalinių kūrinių įrašus leido:“Močiute, palaimink prieš kelionę, sesute, ar jau plaukus susišukavai? Vanduo vanduo, aplink vanduo, žirgo galva kabo“.
Vis atrodo, kad mano galva kabo tame balkone, kur vaizdas į čigonų sąvartyną ir yra daug mygtukų, kondicionierių, gero tabako kvapas, o vonioje yra kokosinio sviesto. Vis atrodo, kad ryte priėjęs apkamšys ir pasakys, kad prieš 3min turėjau 38 temperatūros, o dabar jau 36,9, o paskui grūmosiu kumščiu jau spiginančiai saulei, nes ji yra „asmeninis priešas“ ir trankysiu į žemę aspirino plyteles – kad kaimynai sapne prakaituotų.
Toliau sukasi Filo kompaktai, nuotraukose matau Lindo zelionke pažymėtas avis ir lobsterio džiovintas kojas, Kotryną einančia Memo kryptimi, Vovos suragėjusius padus ir atšalusią pitą, Vagelio dantis ir kaip jis pasakoja apie Kokto kankanus, Voratinklinę braidančią su kablukais po chlorinį, visas tas ligotas kates, kurios ant mūsų stogo prigimdė kelias vadas apsigimusių kačiukų, Škarmaliaus pavargusią galvą matau.
Ok, laikas daryti inhaliaciją...
Išsianhaliuosiu ilgesį, viską ten, dar Prienuose nusipirkau prancūziškų morkų, man taip liūdna ir noriu būti sveika.