- Ar žinote istoriją apie baroną Miunchauzeną, kuris ištraukė save iš balos už plaukų?
- Žinau, - pasakė vairuotojas. - Net kine mačiau.
- Šio pasaulio realybė pagrįsta panašiai. Reikia tik įsivaizduoti, kad Miunchauzenas kybo visiškoje tuštumoje, iš visų jėgų spausdamas savo kiaušinius, ir rėkia iš nepakeliamo skausmo. Viena vertus, jo lyg ir gaila. Antra vertus, jo padėtis pikantiška dėl to, kad vos jis paleis savo kiaušinius, iš karto dings, kadangi iš esmės jis yra tiesiog skausmo indas su žila kasele, ir jei dings skausmas, dings ir jis pats.
<...> Kiekvienas Miunchauzenas atskirai gali ryžtis savo kiaušinius paleisti, bet... <...> kai šeši milijardai Miunchauzenų supynę rankas laiko vienas kitą už kiaušinių pasauliui niekas negresia. <...> Pats save Miunchauzenas, kaip jūs teisingai pasakėte, gali paleisti. Bet kuo skaudžiau jam spaudžia kažkas kitas, tuo labiau jis spaudžia tiems dviem, kuriuos laiko pats. Ir taip 6 milijardus kartų.

Viktor Pelevin "Šventoji vilkolakio knyga"