Sunkiai sirpsta nenukritusios sušalę vyšnios. Iš sniego vaikai lipdo senį šaltį ir mėto į jį taip ir nespėjusių prinokti vyšnių kauliukus/ kailiukus. Laimė miega giliai giliai įsisupusį į stiklinį lango paviršių. Šmurkštelk, - sakau, - nesėdėk už lango. Kartu stebėsim, kaip eilinį kartą žiede nukrenta tryliktojo troleibuso ūsai, kaip kaimynas iš gretimo namo vakarais vedžioja šunį, kaip kažkas eina verkdamas per tokią purviną ir be galo vienišą gatvę. Laimė pasižiūri į mane, pakinkuoja galvą ir burbteli: "pernelyg dažnai manęs nepastebi, Vaiva, pernelyg dažnai"... Jaučiuosi tokia kalta kalta prieš ją ir nunarinusi uodegą dyrinu link spintelės obuolių. Imk, - sakau, - praeis gal. Imk, imk, nuoširdžiai. Laimė graužia obuolį ir žiūri smerkiančiu žvilgsniu. Nemėgstu tavęs tokios, - vėl burbteli, - oi kaip nemėgstu. Et, - patraukiu pečiais, - susitaikyk.

Nė nepastebiu, kaip mano Laimė, sėdėjusi ant palangės, iškrenta iš penkto aukšto stačia galva. Tiesiai pas pirmame aukšte gyvenančias studenčiokes iš kaimo. Paliko mane. Ir vėl.

Nemėgstu tokių vakarų. Kai vietoj mylimojo šalia snaudžia tik minkštas didelis meškinas.

O už lango tas pats: vaikai, mėtantys į senį besmegenį neprinokusių vyšnių kauliukus, tryliktas troleibusas, riedantis žiedu, netikrumas, ateinantis, kai mažiausiai esu jam pasiruošusi ir tikėjimas, kad viskas bus gerai.

Welcome to paradise,

Vaiva