Mano kantrybė iš tikrųjų yra begalinė. Bet ji vis dėlto reaguoja į pastovų ilgalaikį šaltį ir kitų pareigų neatlikimą.
Jau antra diena, kaip nesulaukiu autobuso, su kuriuo visad važiuoju į mokyklą.
Vakar vėlesnio autobuso laukiau 40 min. (į pamoką pavėlavau daugiau nei 20 min., bet-auklėtojos pamoka, vėluoti galima...), šiandien ir vėl būčiau laukus sekančio (man tai tikrai yra nesunku, be jokios ironijos sakau), bet prisikabino kažkokia mažvaikė iš mano mokyklos (taip sunervino, kai prie manęs priėjo ir pasisveikino, kad iš susierzinimo net jos vardo neprisimenu :D labai nemėgstu pažindintis su naujais žmonėmis, ypač kai iniciatyvą rodo kiti)... :S kadangi ji buvo labai linkusi su manimi bendrauti, o be to dar ir vėlavo į matematikos kontrolinį (man pirma-fizika, galiu išvis neateit... :D), tai teko važiuot kartu su persėdimu (o aš juk taip norėjau palaukt vėlesnio man tinkančio autobuso... :().
Po pamokų man ir vėl neteko sulaukti autobuso. Važiavau su troleibusu. Išlipau po kelių stotelių, kad galėčiau įsėst į kitą man tinkamą autobusą, bet (visai nenustebinsiu) jis neatvažiavo, nors ir turėjo.
Pagaliau grįžau namo ir pusvalandį kūriau el. laišką autobusų parko direktoriui. Jeigu neatsakys, galiu paduot į teismą. Bet atsakys. Bent jau prieš kelis mėnesius į beveik analogišką laišką atsakė.

Kantrybė mano begalinė, bet vėluoti (ypač į pamokas) nemėgstu, o ir savo kojų gaila :D