viajero
3102


.. ji turėjo susigerti į žemę kartu su lietum tą naktį. o aš ištiesiau delną, nes buvo gaila savo atspindžio laše. smulki savimeilė ir štai žemė po kojomis mirusi. ir tyla.
o tyla nėra laukimas. jau nebėra, gal niekad ir nebuvo. tyla akių klausiančių kodėl. seniai žinančių atsakymą. visus atsakymus. akių kuros negali verkti, negali juoktis, negali glostyti tavo veido, plaukų, tavo krūtinės.. tyla nėra laukimas. aš melavau. o ji užrašė pieštuku ant sienos.
užsimerktum. bet skaidrūs tavo vokai. o už jų blanki permatoma siena, kurios neperlipsiu ir neapeisiu. kiek laiko ji čia žinai tik tu, bet tu kitoje pusėje. ten, kur ganosi nepaliesti jausmai..

2004-07-28
Proza