Labiausiai mėgstu straipsnius „Kompiuteris – ir draugas, ir priešas“ arba „Blynai. Kasdien kitokie!“.
Kasdien kitokie vyrai įsibrauna į mano butą. Šiandien, pvz., atėjo toks statininis vyrutis su ilgiausia šlanga ir laidais: lipo ant stogo ir niurkė televizorių. Namie ant manęs klykė, kad aš piromanė, visur einu ir mėtau žarijas. Riksmas didėjo, nes mano „firminis“ abejingas veidas ir nulinė reakcija dar labiau iš kantrybės vedė.
Negaliu tokioj aplinkoj rašyti straipsnių, tai vonioj nulindus akis pasidažiau ir išėjau į spaudos konferenciją teatre. Bet atsidūriau „Randevu“ su kavute rankose ir Kotryna. Tada paskambino redaktorius ir aprėkė, kodėl aš ne Vilniuje. Atsakiau, kad Kaune aš ir tuoj tuoj jums pernešiu nukautą straipsnį po spektaklio peržiūros. Ne, aktorė susirgo, pasirodo. Tai man liko dar 42min. dykaduoniavimui ir kavutei, durnam žvengimui iš šalia sėdinčio vietinio tapytojo ūsų, kuriais jis brūžino puntamą vėdarų gyvatyną.
Žodžiu, dienorašti, dėmesio nekreipk, kalbu su savimi kalbu ir tiek.
Grįžau namo rašyti to kito straipsnio, tai rašau, vyrų jokių namie nėra, fone klipas sukasi, kaip kentauras dainuodamas lūpas dažo.