Ir vel diena, rytas. Nesuskaiciuojama galybe zvilgsniu tik svetimu, ir zodziu - deja, as nezinau ar jie tikri, as tik maza mergaite, kas nakti zvelgianti pro sena langa i nepasiekiamus nakties ziedus. Zinau, kvaila tiketis, jog nors viena zvaigzdute nukris i mano delna, o man jai tyliai pasnybzdejus savo didziausia nora, jis issipildytu... Sako, zvaigzdes krenta, ir nesvarbu kur, visur dangus vienodas, ir zvaigzdes tos pacios, jos vienija pasiklydusias vienisas sielas. Noriu sianakt padegti jas, kad jos liepsnotu... O as stovesiu pakelus i dangu rankas... :)