Jaučiuos beviltiškai. Galva sovsem tuščia. Nieko negaliu sukurt. Ir jau labai senokai. Viską, ką norėjau pasakyt, pasakiau savo ankstesniais kvailais eilėraščiais, kurių čia tikrai nedrįsčiau publikuot, pe daug gėda :D Tai ką man dabar veikt? Kurt esė? Dieve, pilstymas iš tuščio į kiaurą-beprasmis laiko švaistymas, be to, susikaupt ir filosofuot viena tema, nenukrypstant, man-misija neįmanoma. O dar po to komentarai: ,,nieko naujo'', ,,girdėtos frazės'', ,,nuvalkiota tema''... Pati visa tai žinau. Ach, reik pasiryžt ir sueiliuot 3 garsiuosius Niutono dėsnius :D