vakar buvau teatre.
trūko man jo, bet gal ne kaip oro.

kai romeo ir džuljeta kalbėjo apie meilę, visi aplink miegojo, knarkė. meilė. meilėėėė. visus užknisus. nuobodu. ir koršas tai parodo. kai romeo klausėsi gražių džuljetos žodžių apie meilę, aplink meilę, ap ap meilę, visą laiką glostė vėliavos stiebą. kuris, kaip keista, žiūrint iš vidurio salės, styrojo jam sulyg klynu. glostė, glostė, glostė. štai jums ir visa meilė. seilė. žaidė jis su tuo kotu, pirštu vedžiojo. ir net džuljetai paliesti leido. o visa publika susižavėjus ir tyli žiūrėjo tą reginį, matė nuostabią meilęęęę, seilęęę, gražius žodžius ir t.t. o ką režisierius norėjo pasakyt - kaip čia pamatysi. juk kai kalbama apie tyrą meilę - nieko kito neturi būti :))

ir šiaip, supratau, kad kiekvienais metais publika vis prastėja. toks šūdas totalus darosi. mobilūs skamba, plepalai nerimsta. tai nachui einat į spektaklį, jei per visą jį su drauge plepat? kiti blę susikaupt negali.
ir šiaip su plojimais sunervino. ir fapšie - reiktų žmonėms išmokti teatro etikos.  labai reiktų.