Po sanatorijos mano gyvenimas labai pasikeite. As pati pasikeiciau. Nusprendziau, kad gyvenimas manes nepageidauja matyti. Pastaruoju metu rasay labai daug eilerasciu, bet ju nepublikuosiu. Visai neblogi isejo, visiskai ne tokie kaip buvo anksciau. Gyvenimo dziaugsmo manes ismoke vienas zmogutis, kuriam esu labai dekinga. Jis mane palaiko, jaudinasi del manes, visada paguodzia, supranta, skiria man daug demesio, o jo man labai reikia, juk esu zmogus, o ne koks gyvulis kuriam metei paest ir viskas. Daznai galvoju apie Aivara. Jo visiskai nebesuprantu. Ir nebenoriu suprasti. Menininka gali suprasti tik menininkas. O as nesu. Maniau, kad jis kitoks, o pasirodo ne, jis toks pats kaip ir daugelis. Garbetroska, nematontis toliau uz savo nosi.Nieko jam nerupi isskyrus pati. Nezinau, viskas ne taip kaip reikia. Sake kad myli mane...jokios meiles nera! Jei myletu,tai mane gerbtu, palaikytu sunkiu man momentu, jam net nebuvo idomu kaip as jauciuosi, ka sake daktarai. O man px... Gyvenimas tesiasi, isgyvensiu, vaikinu aplinkui daug, o uz ji geresniu - milijonai. Cha...arteja mano gimtadienis. pagaliau 18 metuku. Jau gavau isankstine dovano nuo saunaus zmogeliuka - sidabrini zieda. :) Bent tuo dziaugiuosi, kad dar yra nuostabiu zmoniu ir jie yra su manim.