<…> Aš tai įsimyliu dukart per metus, ir visas iš karto. Žinau, kokia tai kančia! Visą kūną niežti. <…> Bastaisi visas iūtinęs, širdis pauodegy maskatuojasi, nors plyšk į gabalus. Užšoki ant kokios gražuolės, pajunti gyvenimo prasmę, o netrukus ir vėl… beprasmybė, užplūsta maudulys…

L. S. Černiauskaitė „Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“