20081103

Skaudu suprasti, kad negali valdyti situacijos. Kad viskas nesuvaldoma. Kad jo jausmai nesuvaldomi. Norejau, kad jis elgtusi vienaip, taip, kaip patinka man, taip, kaip reikalauja situacija, o jis elgesi taip, kaip jautesi ir stume mane nuo saves: dink, dink is akiu, dink, nebenoriu taves matyti, nemyliu?

Dabar taip liudna. Jauti, kad kazkas negerai, jauti, kad nezinia ar jis benori su tavimi buti, bet nieko negali pakeisti, jei jis nenori.

Gali ji kaltinti isnaudojimu, pasinaudojimu, melu, fantazija, bet kas is to.
Vis tiek nesulaikysi, ir jei jis narkomanas, jis ir toliau vartos narkotikus, tu pasirodai kaip sviesulys kuri laika leidi jam isivaizduoti, kad nuodemiu rato nebuvo, kad jis sveikas, bet narkomanija toks dalykas visam gyvenimui ir po graziu meiles menesiu, po grazaus susilaikymo, po grazios preliudijos, po apgaules sau, viskas islenda...

Ir tu matai koks tas zmogus nevykes. Ir kokia nevykusi jautiesi tu: apgauta, isnaudota, isvogta.
Nuejusi tuo labiausiu noretu eiti keliu ir apsirikusi : priklausoma nuo jo, kaip jis nuo savo baltuju milteliu.
Priklausoma lygiai taip pat mirtinai, lygiai taip pat zalojama ir jaucianti kaifa.
Norisi begti, bet negali.
Abiem bristi i ta pati liuna ir paskesti. Tik kad jis nenori.
Nori jis mane palikti, as tai jauciu ir ignoruoju.
Jis ta jaucia ir ignoruoja, jaucia, kad nebegali buti su manimi, kad vel krypsta prie senos mados, kad negali ir nebenori buti su manimi, bet to visai nepripazista.
O cia tik laiko klausimas, greito laiko, kada musu keliai issiskirs ir nebesusitiks.