Ash zinau, kodel mano siela liudi. Zinau del ko. O keisti nieko negaliu. Nors protingiausia ir butu nieko nekejsti. O taip norisi begti pas tawe, apkabinti, pasakyti tau daug wisko. Bet kas tu man esi? Tas kuris kazko ishmoke ir ishejna. Nezinau, kodel, bet jauciu (bent kiek tawe pazhystu) jauciu, kad tu to irgi nenorejai. Tikriausiaj kazhkas mus apsaugo nuo dar didesnio skausmo. Tu, beje mane irgi apsaugojai. Padejaj suwokti, kad rejkia wieniems santykiams pasakyti 'viso gero'. Aciu tau uzh tai. Aciu uzh tai, kad tikriausiaj pirma karta pasijauciau tokia globojama, nors ir trumpaj. Aciu, kad budama su tawim praradau lajko, wietos ir siaip wisko suwokima. Dekociau uzh daug ka. Aciu, kad tu toks. Niekada nepamirsiu wieno dalyko ir jis wisada liks mano sirdyje, kartajs iskeldamas mano pasleptas asharas i pawirsiu. Galu gale, aciu kad paaiskinaj kas tai yra meile. Padejaj suwokti, kad del jos galima zemintis, aukoti sawe, mesti shalin sawo principus. Ir kad meile gali atejti taip grejtai...
Bet tikrai meilej rejkia lajko, wisada taip buwo ir bus...
IR TIK ŠIS MOMENTAS VIENAS VIENINTELIS, TAM JIS IR DUOTAS, KAD AŠ GALĖČIAU PAMIRŠTI KAS BUVO IR RASTI KAS BUS.