Ateik, prisėsk šalia. Duok petį. Noriu išsiverkt. Ir vėl nesupranti kodėl verkiu? Tada tiesiog patylėk. Leisk prisiglausti. Pajusti, kad turiu kažką artimo šalia. Mmm.. Į kūną plūstelėjo šiluma. Kaip seniai taip buvo... Pameni? Ne, juk tau nesvarbu. Tad geriau patylėk. Patylim abu. Pagulim ant šlapios žemės. Kaip tada, prie Neries. Pameni? Sakei, kad tau Neris primins mane. Nemelavai? Aš tai nemelavau tau tą patį sakydama. Tada vaidinom, kad žiūrim i žvaigždes. O buvo nuostabu. Juk jautei tai. Tik nesakyk, kad nejautei. Nepatikėsiu, kad šitai galėjai sumeluot. Sakai nemelavai? Ačiū bent už tai. O kodėl dabar nebejauti?.. Einam, prisėsim prie Neries. Ir nesakyk, kad šalta. Man juk buvo šalčiau su ta plonyte suknele. O tu sakei, kad atrodau gražiai. Ir aš tikėjau. Ateik, prisėsk šalia. Pavaidinsim, kad žiūrim į žvaigždes. Ša, nieko nesakyk. Tik tark vieną žodį. Tik atsakyk nuoširdžiai. Jei atsakysi "ne", tai bent paverkim kartu. Arba atsistokim ir nueikim. Nereikia atsisveikinimų. Jie beprasmiai. Tai atsakyk nuoširdžiai. Ar myli?