sėdžiu savo kambario narvely ir bijau išprotėt.
Gulėjau lovoje ir rūkiau. girdėjau muziką. ne, aš jos nesiklausiau, aš iš jos pasistačiau sieną, saugančią mane nuo viso pasaulio ir pačios savęs.
Manyje neliko vietos niekam. Manyje pasiutusiu garsu pulsavo preciziška ir subtili erotika, energingas pyktis, neaprėpiama nostalgija, talentinga, rafinuota Frenko Zapos beprotybė, negailestingas egzistencializmas, Džanis Džoplin mazochizmas, drastiškas blaškymasis... Tu taip pat kaip ir aš žinai, kurią muzikinę piliukę kuriuo momentu priimti.
ak, velniava, tie idiotai pastebėjo mano palaimingą vienatvę.