Ketvirtadienį prabudau paryčiais - ėmiau labai stipriai kosėti. Kai kosuliukai pasitraukė, pagaliau snūstelėjau. Deja, ne itin saldus miegelis buvo - sapnavau košmarą...

...Kad miegu, prabundu, imu žiūrėti pro mūsų butuko langą. O ten berniukas gatvėje laksto, su vyru - o šis meškos kaukę ant galvos užsimaukšlinęs... Pabarškinau pirštu lango stiklan, piršteliu parodžiau į vyrą/meškagalvį, pasijuokiau. O šis kad susirauks supykęs. Susiraukė, beje, pati kaukė.  Aš sapne stipriai išsigandau. Staiga kažkas ėmė stipriai paladotis į mūsų butuko duris. Pribėgau prie durų, žiū pro akutę - o ten tamsu, kažkas uždengęs, kad nematyčiau nieko... Dar pasikankinau cypaudama ant to uždengusiojo (turbūt tai buvo tas pats meškagalvis supykdytas), išgyvendama siaubą ir...

...sapnas baigėsi. Prabudau. 

Pasirodo, bijau viena miegoti. Įsivaizduojate??? Juk beveik pora metelių vienai teko gyventi, rūpintis savimi ir katinėle Magija. Ir aš nieko nebijojau. Nebijojau tranzuoti, nebijojau vaikštinėti po Naujininkus vėliu paros laiku. Dabar net miegoti pasidarė nejauku, kai diedas šalia neparpia. Vyrai žlugdo moters savarankiškumą :) Tegul.