Paryčiais mineralų laukymėj nuraudo granatas-
septynbriaunių kristalų lava ant žolės nuvarvėjo,
patyliukais užkliudęs sudžiūvusią priemieščių gėlę:
aš pažadinau vabzdį inkliuze – jis nieko nematė.
Kiek vėliau, du naktikovai drebino dangų vienodą
- jų šaižus čirškesys prieš nurimstant man kirto į akį-,
aš ieškojau žemiau, bet praplaukusios žuvys nematė,
ir nematė žaltys, apsivijęs Jeruzalės sodą.
O centre gatvių tarpkojai spjaudės vaikais, - internatai
šluostė seiles nuo slenksčių aukštų- byrant dulkėms,
atstovėjau eiles prie degtinės, lopšelių ir gultų,
kad afišos uždengtų didėjančius vyzdžius  - nematėm!
"Rojaus" menėmis šiandien praslinko  mikroklimatas dulsvas-
buvęs angelas soste gurkšnoja ataušusią matę-
atkartojęs industrinę mantrą, ramunės burtažodį - matė, nematė.....
kontempliuoju žalius debesynus, indėniškas plunksnas.
Eina laikas per erdvę lyg princas ieškodamas lapės,
dažuose iš nuodingo oksido ir drėkstančio molio-
išskalausiu  nuglaistęs drobes... ach, pražuvėlių lopšio grynuoli,
jau atsiimtos akys už akį... atleisk, man čia sekės...