Paryčiais mineralų laukymėj nuraudo granatas-
septynbriaunių kristalų lava ant žolės išvarvėjo
ir netyčia aptaškė sudžiūvusią priemieščių gėlę:
aš pažadinau vabzdį inkliuze – tavęs jis nematė .
Kiek vėliau, du naktikovai drebino dangų vienodą
- pamaldus čirškesys prieš nurimstant man krito į akį-,
aš ieškojau tavęs vandeny, bet sparnuotosios žuvys nematė,
ir nematė žaltys, apsivijęs Jeruzalės sodą.
O centre gatvių tarpkojai spjaudės vaikais, uždari internatai
šluostė seiles nuo slenksčių aukštų- byrant azbesto dulkėms,
atstovėjau eiles prie muziejų, degtinės, lopšelių ir gultų,
kad didėjantiems vyzdžiams reklamos atkirstų - nematėm!
"Rojaus" menėmis slankioja klimatas - lėkštas ir dulsvas-
buvęs angelas sėdi ramus ir gurkšnoja ataušusią matę,
atkartojęs industrinę mantrą, ramunės burtažodį - matė, nematė.....
kontempliuoja už tylą grąžintas indėniškas plunksnas.
Nesiskolinsiu plauko teptukui iš metro ar sibiro lapės,
dažuose iš nuodingo oksido ir drėkstančio molio-
išskalausiu  nuglaistytas drobes... pražuvėlių lopšio grynuoli,
jau atsiimtos akys už akį... atleisk, man čia sekės...