Paryčiais mineralų laukymėj nuraudo granatas-
septynbriaunių kristalų lava ant žolės išvarvėjo-
lyg netyčia aptaškė pavėsyje vystančią gėlę:
aš pažadinau vabzdį inkliuze – tavęs jis nematė .

Kiek vėliau, du naktikovai drebino dangų vienodą
- pamaldus čirškesys prieš nurimstant man krito į akį-,
aš ieškojau tavęs vandeny, bet sparnuotosios žuvys nematė,
ir nematė auksinis žaltys, apsivijęs Jeruzalės sodą.

O mieste gatvių tarpkojai spjaudės vaikais, uždari internatai
šluostė seiles nuo slenksčių aukštų- byrant azbesto dulkėms,
atstovėjau eiles prie muziejų, degtinės, cigarečių su filtru ir gultų
kad didėjantiems vyzdžiams afišos atkirstų - nematėm!

"Rojaus" menėmis slankiojo klimatas - lėkštas ir dulsvas-
buvęs angelas buvo ramus ir gurkšnojo ataušusią matę,
atkartojęs industrinę mantrą, ramunės burtažodį - matė, nematė.....
kontempliavo už tylą grąžintas indėniškas plunksnas...

Nesiskolinsiu plauko teptukui iš sibiro lapės,
dažuose iš nuodingo oksido ir drėkstančio molio-
išskalausiu  nuglaistytas drobes... pražuvėlių lopšio grynuoli,
jau atsiimtos akys už akį... žinai, man čia sekės...