Paryčiais, mineralų laukymėj nuraudo granatas-
septynbriaunių kristalų lava ant žolės išvarvėjo-
ir netyčia aptaškė pavėsyje vystančią gėlę:
aš pažadinau vabzdį inkliuze – tavęs jis nematė .

Kiek vėliau, du naktikovai drebino dangų vienodą
- pamaldus čirškesys prieš nurimstant man krito į akį-,
aš ieškojau tavęs vandeny, bet sparnuotosios žuvys nematė
ir tylėjo auksinis žaltys, apsivijęs Jeruzalės sodą.

O mieste gatvių tarpkojai spjaudės vaikais, - internatai
šluostė seiles nuo slenksčių aukštų- byrant dulkėms,
atstovėjau eiles prie muziejų, degtinės ir gultų
ir didėjantiems vyzdžiams afišos atkirto - niekas nematė.
"Rojaus" menėmis slankiojo klimatas - lėkštas ir dulsvas-
buvęs angelas buvo ramus ir gurkšnojo ataušusią matę,
atkartojęs industrinę mantrą, ramunės burtažodį - matė, nematė.....
kontempliavo už tylą grąžintas indėniškas plunksnas...
Nesiskolinsiu plauko teptukui iš Sibiro lapės,
dažuose iš nuodingo oksido ir drėkstančio molio-
išskalausiu  nuglaistytas drobes... pražuvėlių lopšio grynuoli,
jau atsiimtos akys už akį..... tu žinai, man čia sekės...