Francai K., mano drauge
tamsiausiu metu, kada medžiai
pametę lapus, visu kūnu dreba
vėjy, nykioj lygumoj
ir sniego dar nėr
kur pamesite mūs lavonus
surištom rankom ir kojom
užkimšta burna dar šiltus
kokia paguoda
būtų tikėtis
kad susitiksim
tas pats kraujas mūs gyslomis teka
ir sunkias
į permerktą žemę
nudvėsi kaip šuo, - kas pasakė
ir nusispjovė
ir sniego dar nėr, Francai K.
MiliausNijolė
Namai, kuriuose negyvensim: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988.