Kol tu kaip gyvatė rangeisi prigesintų lempų šviesoj aš pamačiau apokalipsę. Įsivaizduok saulė kyla už horizonto. Gigantiška. Ji pučiasi, didelis karštas medalis – žudikas. Mums peršti akis tada ima svilti rankų plaukeliai, dykuma ir greitkelis įkaista iki skausmo. Mes bandom dangstytis, bet kiekvienas prisilietimas yra įkaitusios geležies prisilietimas. Tau ima svilti plaukai ir aš jaučiu salsva tavo degančio grožio kvapą. Saulė vis kyla ir plečiasi, po truputį užlieja visą naikinančiu raudoniu dangaus mėlynę. Ima svilti mano kojų plaukai, viskas spengia nuo mistinio karščio. It tada privažiuoja autobusas. Mirguliuojantis ir netikras. Atsidaro durys ir mes įlipam. Vairuotojas ramiai nusišypso ir uždeda koją, apautą krokodilo odos batu, ant greičio pedalo. Žaižaruojančios gaisos žaidžia gyvatės odos žvyneliuose. Autobusas rangosi. Jis vingiuoja tarsi važiuodamas pažliugusiu kaimo keliu, klimpsta į  asfalto plutą. Vairuotojas neatsisuka į mus nei karto. Tavo akys stiklines, du nugludinti krištolo rutuliai. Burna pražiota, o lūpos suskeldėjusios. Blakstienos kaip apdegusios ražienos. Manyje kažkas tuno. Jaučiu jį visu kūnu. Ir dar jaučiu neįtikėtiną pasitenkinimą visoje šitoje ugnies orgijoje.kai žvilgteliu pro langą visur žėri skaistūs geltoni deimantai – Ra mantija. „Žiūrėk!“ rodžiau tau pirštu į didįjį Ra, bet tavo krištolo akys - buki veidrodžiai. Mes svylam, autobusas tarsi orkaitė, o vairuotojas ne nekrusteli tik jo batai nuolatos klastingai šypsosi ir chameleoniškai raibina mano įkaitusias ragenas. Tai buvo paskutinė mūsų kelionė. Kai jau atrodė, kad pripratau prie alinančio karščio, jis ėmė dar labiau stiprėti. Tavo plaukai jau degė, koks grožis! Autobuso stogas lydėsi ir jo syvai kapsėjo ant odinių sėdynių sukeldami garsų šnypštimą. Rojus tirpo, lydėsi, kaip karamelė palikta ant saulės, kruvina ir rūgšti. Ieva deformavosi į šonkaulį visi pasiekė pirmaprades būsenas. Kai vėl pasukau galvą į vairuotoją, jis sėdėjo visiškai nepakeitęs pirminės pozos, tik dabar jam ant kaklo gulėjo žvilgantis smauglys, o ant greičio pedalo baltavo basa koja. Mes riedėjom į pradžią, smauglys nusišypsojo. Viską prarijo degantis dievas. Visata ištirpo.