Vakar išgyvenau tikrų tikriausią pragarą. Nieko nesimatė išorėje, tačiau viduje liejosi lava, skriejo mintys. Taip klaikiai dar niekada nesijaučiau. Ir taip panašiai būna kiekvieną vakarą- gal ne taip stipriai, tačiau papurto kaip reikiant. Nelaukiu vakaro, nelaukiu tamsos. Ji atneša man beprotybę. Ne, nenoriu, kad kartotųsi aštuntos klasės scenarijus...
Nežinau, ką ir bedaryt...