Keista stebėti kitus ir lyginti su savimi... su kitais, su pačiais savimi. Rezultate negauni nieko. Jokio atsakymo. Tik dar kartą įsitikini, kokie visi skirtingi ir neturintys jokio panašumo vienas į kitą. Ir kažin kodėl visi linkę kalbėti, jog, neva meilė, apjungianti visus jausmus, būtis. Taip, ji apjungia emocijas, šypsenas veide, švytinčius veidus, nes visi mylintis gyvena kažkur... tik ne čia... kažkokiame savo iliuzijų kampely. Savo susikurtame pasaulyje. Tačiau šis jausmas taip pat apjungia ir monotoniją. Deje, viskas kažkada baigiasi, o lieka tik tai, ko nepatyrėte su žmogumi, kurį, manėte, mylintis... Tai vat, kad dažniausiai lieka nuoskaudos... Sėdžiu, žiūrių į žmogų, kurį manau myliu ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mylėti galima tik vieną kartą, o įsįmylėti, begalo... skaudu, kai tai, kuo vėl pradėjai tikėti pasirodė tik iliuzija... o gal tik neišsipildantis noras ar svajonė... bet mylėti verta...*