3. Jis stovėjo nuogas ir sutrikęs žiūrėjo į savo tarpukojį

  Jo drabužius nušvilpė. Jis girdėjo švilpimą dar maudydamasis jūroje, o dabar štai, – jis apmaudžiai čeptelėjo. Aplinkui plynas laukas ir jūra. Kvailai, žioplai... net juokas ima.
  Kas buvo drabužiuose? Raktų dėžutė... Kas ten dar... Vokas su raktų dėžute viduje...
  – Hello, - tarė balsas už nugaros. Jis atsigręžė ir pamatė Yoko Ono. - Aš jūsų turėčiau atsiprašyti, kad taip išėjo. Mes netyčia. Mes juk turime repetuoti, ar ne?
  Jis pajuto už savęs rankas ir balsus. Švilpynėmis ir lumzdeliais apsikarstę žmonės juokdamiesi ir stumdydamiesi apglėbė jį per juosmenį ir per kelius. Jis nustebo ir pašiurpo – vadinasi, kažkur turi būti Johnas. Jis nedrąsiai šypsodamasis apsidairė.
  – Hey, – riktelėjo Yoko Ono, – nesidairykite taip, – ir paspaudė fotoaparato mygtuką.
  Jie susėdo į džipą, jie paliko jo drabužius – džipas ėmė sūkuriais rausti smėlį ir pasileido tolyn. Jis žiūrėjo į savo drabužius ir rengėsi. Kai stovėjo apsirengęs, atsiminė: Johnas nužudytas gal prieš dvidešimt metų.
  Jis ėjo pustydamas smėlį.


[Ramūnas Jaras, iš "Septynių nesąmonių" šios dienos ŠAtėnuose.]

--------------------
po šito teksto noriu eit skaityt ko nors apie Mačiūną. arba Yoko.
gaila, niekada negirdėjau, kaip Yoko dainuoja - o norėčiau.

---------------------